|
Bir 22
2012
|
  |
 |
Beisplaikstantys šaltai karšti angelo sparnai, glostė mano veidą, naktį, palikdami nežymias sidabro dulkes, kurios prieš tai puošė pačių sparnų galiukus. Atmerkusi akis išvydau keistą nerimąstinga, ugnimi ir ledo drožlėmis, papuoštą, išsiliejusį veidą. Tik tą trumputę akimirką supratau, kad įsimylėjau ne jo kūną, o sielą. Sielą kuri nušvietė man, mano tamsiojo, nykaus, pasaulio dalį, ir leido prarėgėti akimis kurios regi tik atvėrus širdį. Jei kas nors man būtų pasakęs, kad mirti taip lengva, gaivu ir malonu, būčiau atsisakius to keisto, gyvybės ištroškusio negatyvumo, kuris padalino mano protą ir mintis į du neapsakomai, gigantiškus, pasaulius. Gal tai ir yra pragaras ir rojus? Du pasauliai kuriuos susikuri savo mintyse? Gal mes esame didingieji, Dievai patys sau? Gal žiaurioji skaistyklą yra mūsų protas ir minčių vienutė? Kaip gerai, kad jaučiu tą lengvą sparnų plazdenimą sau už nugaros. Jis manęs nepaliks, net jei ir reikėtų nudaigoti pragaro šunis su nendrės kilpą, jis bus su manimi, nes jis seka paskui mano, sielos ryškią žaibo ryškumo šviesą.
Prenumuruokite šių komentarų srautui
