Labas Vakaras Lietuvaičiai!

Jau praėjo du metukai, kaip gyvenu Norvegijoje ir manau atėjo tas metas kai jau pagaliau galiu lyginti savo atsikraustymo dieną su dabartimi. Du metai kai esu registruota Norvegijoje, Du metai kai palikau savo gimtinę, mylimus draugus ir tėvėlį. Bet kai sakoma... Aukok ir už visas aukas tau atsilygins dešimteriopai. Aš tuo patikėjau tik dabar. 

Tikrai negaliu pasigirti nuostabia vaikyste ir rožėmis klotu gyvenimo taku. Niekada, nei nemąsčiau, kad mano gyvenimas gali pasisukti tokia gera linkme. Išpradžių maniau, kad persikraustymas į kitą šalį yra labai stipriai neapgalvotas sprendimas kurį dažnai priemi spaudžiamas kitų aplink tave esančių žmonių. Šį kartą sprendimą galėjau priimti pati. Nesakysiu, kad buvo labai lengvą paliktį tėtį vieną ir neleisti jam matyti kaip aš augu, bręstu ir keičiuosi. Tėtis turėjo būti mano gyvenimo dalimi, juolab kai man buvo vos 15 metų, kai jį palikau sesei 9. Nepaisant to, su tėčiu santykiai tikrai nenutrūko ir matau jį kiekvieną vasarą ir kas antras kalėdas. Pasirinkau Norvegija dėl tikrai įspudingų galimybių. Išmokau kalbą kurią naudoju daug dažniau nei lietuvių. Jei ne knygos ir ne mano aistra, rašymas, tikriausiai jau būčiau primiršus, kadangi gyvenu su Norvegu patėviu norvegų kalba, man tapo kasdienybe.

Taigi dabar man 17 metų, bandau po truputį susidėlioti dar kol kas ne itin ryškią savo ateitį ir siekti užsibrėžtų tisklų. Kaip ir sakiau, pasikartosiu, kalbą jau nebėra kliūtis. Susiradau daug nuostabių draugų su kuriais drąsiai galiu praleisti savo laisvą laiką. Nauji išgyvenimai mane įkvėpė vėl pradėti rašyti po ilgos kurybinės krizės. Taip pat turiu labai gerą darbą kuris yra netik gerai apmokamas, bet ir garbingas. "Senelių namai"  Jau pamiršau žodžius "Mama gali duoti pinigų?" Viską ko man reikia galiu įsigyti pati, niekeno nepadedama. Matydama mano pastangas, mama visuomet pasiūlio brangesnius daiktus kaip kompiuteris, kamera, kitos technikos priemones, apmokėti per pusė. Gyvenimas tikrai pavertė mane savarankiška. Kiek žinau, mano darbu visi patenkinti, kol kas nusiskundimų negirdėjau, žinoma tikiuosi jų ir neišgirsti. 

Pabaigai norėčiau pasakyti šį tą jaunimėliui atvykusiems į šią mielą šalį. Nebijokite atsikleisti savo tikrojo aš. Nebijokite ir išdrįskite parodyti savo talentus ir tikslus. Visada sakykite savo nuomonę ir nebijokite kad dauguma jums nepritars. Svarbiausia yra visuomet žengti pirmutinį žingsnį ir toliau pasiimti viską iš gyvenimo, net ir tai ko jis neketino jums siūlyti. Nebijokite šnekėti ir atsakyti į klausimus. Jauskitės pilnaverčiais net kai nesate savo šalyje, turite tokias pačias teisias kaip ir bet kuris norvegas. Nei vienas nėra tobulas, ir toks niekada nebus. Sukurk sau naują moto ir vadovaukis juo! Manasis yra: Bijai? Daryk! Vėliau visos prieš tai buvusios baimės atrodys kaip žiūrėti nuobodų filmą su gera kompanija draugų ir juoktis iš jo  nors tai ir nejuokinga. Tai ką jaunimėlis! Tikiuosi supratot! Nesvarbu ką daro mūsų Lietuvos valdžia, svarbu tai, ką mes patys jaučiame savo širdyse būdami Lietuviais. Mes visada išliksime stiprūs ir vieningi, net jei mus skirs tūkstančiai kilometrų! 

Ačiū, Augustė. 

"Kai aš gimiau, visi juokėsi, o aš verkiau. Dabar aš gyvenu taip, kad kai aš mirsiu visi verks, o aš juoksiuosi"