Kelionės

”Ambersail” kapitono P. Kovo interviu

Lina Baltrukonienė kalbina „Tūkstantmečio odisėjos“ jachtos „Ambersail LTU 1000“ kapitoną P. Kovą. 

– Kaip gimė ”Tūkstantmečio odisėjos“ idėja?

Kas jos autorius?Viskas prasidėjo pernai kovą per kasmetinį Lietuvos buriuotojų sąjungos kapitonų ir jachtų savininkų suvažiavimą Nidoje. 1989m. trys jachtos išplaukė iš Klaipėdos ir su trispavėm įveikė Atlantą. 20-ies metų plaukimo sukaktis, o taip pat

  šiais metais minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis pakuždėjo mintį, kad mes, buriuotojai, galėtume gražiai  ir įspūdingai paminėti šią datą. Po keleto savaičių kilo idėja apiplaukti pasaulį.

–  Iš kur tiek pasiryžimo? Gal tai meilė jūrai?

Man jūra ir laivai yra gyvenimo būdas. Prisipažinsiu, kad esu tiesiog ligonis, mane nuolat supa modeliai, jūrinė atributika, tai žino visi mane supantys žmonės. Beje, abu mano tėvai – prisiekę buriuotojai, tad juokaudamas sakau, kad buriuotojas esu tiek, kiek gyvenu ir dar devynis mėnesius. Tai paveldima ir ko gero neišgydoma.

– Idėja plaukti aplink pasaulį visgi iš koto verčianti, ypač šiuo sunkiu metu.

Šią idėją subrandinome mūsų klube „Ambersail“. Aš esu šio klubo prezidentas, o Raimundas Daubaras – klubo valdybos pirmininkas. Jis ir buvo pagrindinis idėjų generatorius. Juolab mūsų jauno klubo įstatuose yra tikslas apiplaukti aplink pasaulį. Mintis atrodė beprotiška: klubui viso labo ketveri metai, tinkamo laivo neturėjome, organizuoti lyg ir nebuvo kam… tačiau ji nedavė ramybės, ir galiausiai nutarėm pirkti laivą. Ėmėme galvoti, koks laivas galėtų tikti ir natūraliai priėjome išvados, kad reikalingas laivas skirtas lenkynėms aplink pasaulį.

– Papasakokite apie patį laivą. Kokia jachtos istorija?

Mes pasirinkome jau naudotą laivą „Volvo Ocean Race“, kuris 2001 m buvo pastatytas to paties pavadinimo lentynėms ir skirtas švedų komandai „Assa Abloy“. Jie pasistatė du laivus ir jais treniravosi, o lenktynėse tuomet užėmė antrąją vietą. Šios jachtų lenktynės kaip tik vyksta šiuo metu, o organizuojamos kas ketverius metus. Tiesa, plaukė ne mūsiškis laivas, o jo brolis. Pasirodė, kad 13.5 tonų sveriantis „Ambersail“ yra 40 kg sunkesnis. Svorio skirtumas lėmė, kad buvo pasirinktas kitas laivas, nes lenktynėse lengvesnis laivas yra privalumas. Atsisakoma visko, kas nebūtina.

– Vadinasi, jūsų jachta neprimena komfortiško laivo?

Tai absoliučiai ne turistinis laivas. Viduje nėra jokių pertvarų, gultai yra hamakai. Viskas kuo lengviau, paprasčiau, medžiagos pačios moderniausios, anglies pluošto stiebas, ypatingai tvirtas ir lengvas. Anksčiau iš patogumų ten buvo tik unitazas. Bet mes nelenktyniaujam, todėl norėjome daugiau higienos. Jachtą modernizavome, įrengėme dušo kabiną, įstatėme vandens bakus bei gėlintuvus. Dabar turime didesnius vandens kiekius, nes mums neaktualu tiek taupyti svorį greičio sąskaita. Ir maistą perkame įparastą, o ne vadinamąjį „kosmonautų“ tūtelėse, kuris būna naudojamas aukšto lygio lenktynėse.

–    Papasakokite apie įgulą bei maršrutą?

Jachtoje 12 gultų, tad įguloje yra 12 narių.Visas maršrutas buvo padalintas į 11 etapų, kuriuos plaukė 11 skirtingų įgulų. Viso apie 120 patyrusių buriuotojų. Etapas yra maždaug mėnesio trukmės. Tai perplaukimai per vandenynus ir jūras, kartais tarpinių stotelų mažai, kartais gausiai. Kai įpaukėme į Europą, šalių daug, lietuvių bendruomenių daug, tad ir sustojame dažniau. Šis etapas yra paskutinis, jis prasidėjo Londone ir baigsis Klaipėdoje. Po Oslo seks Kopenhaga, Gdanskas, Stokholmas, Sankt Peterburgas, Talinas, Ryga, Karaliaučius ir finišas Klaipėdoje liepos 5d..

–    Kuris etapas odisėjoje buvo sudėtingiausias?

„Ambersail“ jachtai ekstremaliausias buvo Ramusis vandenynas. Ten siautė didžiausios audros, stipriausi vėjai, plyšo burės, o ir pats laivas ne kartą buvo paguldytas ant šono. Paparstai kritiniais taškais yra laikomi Gerosios vilties ar Horno iškyšuliai, tačiau mūsų laivui ten pasitaikė geros oro salygos.

–    Koks iki šiol buvo paskutinysis etapas?

Šiaurės jūroje nieko ypatingo nepasitaikė išgyventi, gal tik priešpriešinis vėjas kiek trukdė. Šios jūros specifika yra vyraujanti trumpa banga, dėl kurios gana stipriai supa ir mėto laivą, įspūdis palyginamas su dardėjimu per grindinį. Nes pratusiems prie jūros krante dar porą dienų siūbuoja visos kėdės ir grindys. Po mėnesio Indijos vandenyne žemė taip nelingavo po kojomis kaip išlipus ant kranto čia.

–    Koks yra Oslo uostas? Kaip sekėsi čia įplaukti?

Oslo uostas mus pasitiko draugiškai, įplaukėme dieną, todėl buvo gana lengva. Nežinoma ekvatorija yra rizikinga, o naktį visi uostai tampa sudėtingi, akina uosto šviesos, daug mirgėjimo, šešėlių. Beje, visada sunkiau įplaukti į uostą, nei iš jo išpaukti. Jau vien todėl, kad atgal visada plauki antą kartą. Žinoma, šiuo metu Osle šviesios naktys, be to, pilnatis, tad sąlygos palankios. Labai šiltai buvome sutikti Oslo pakrantės asociacijos. Artėdami prie krantų pastebėjome, kad čia burinių laivų ko gero daugiau nei visose trijose Baltijose šalyse. Matome, kad Norvegija – tikras buriuotojų rojus.

–    Plaukimas – tai sportinė dalis, bet pakalbėkime ir apie jachtos misiją.

Misija išplaukia iš paties plaukimo su iškelta trispalve. Natūraliai kyla klausimas, vardan ko plaukiame, ką pakeliui nuveiksime. Plaukiame dėl Lietuvos tūkstantmečio, todėl  lankome lietuvių bendruomenes ir nešame šią žinią nuo Lietuvos prezidento. Kai pristatėme „Tūkstantmečio odisėjos“ idėją prezidentui Adamkui, jis mielai sutiko kviesti lietuvius švęsti tkstantmetį savo laišku bendruomenėms. Atvežame laišką ir parodome prezidentinę vėliavą, kuri vėl bus iškelta sugrįžus namo. Ir laiško tekstą, ir visą informaciją rasite tinklapyje www.1000odiseja.lt

–    O koks šios odisėjos finalas?

Visose bendruomenėse jachtos įgulą pasitikdavo ir išlydėdavo „Tautiška giesme“. Mano jau minėtam Raimundui Daubarui kilo mintis pasiūlyti visiems lietuviams visam pasaulyje vienu metu sugiedoti Lietuvos himną. Taigi, liepos 5d. 21val Lietuvos laiku vyks jachtos sutikimas Klaipėdos uoste ir jo tiesioginė transliacija. Šiuo metu visi žmonės, bendruomenės, lietuvių šeimos, kur jos bebūtų, kviečiamos sugiedoti „Tautišką giesmę“ ir tai įamžinti, o vaizdo įrašą atsiųsti mums į Lietuvą. Kitą dieną iš visų atsiųstų video bus sumontuotas bendras filmas, kuris atspindės visą įvairovę, o kartu ir vienybę.

–    Kalbant apie įvairovę – gal galėtumėt įvardinti uostą, kuris išsiskyrė ir pranoko kitus, kur vėl norėtumėte grįžti?

Uostų buvo tokių skirtingų, o susitikimai juose tikrai nepamirštami, įspūdingi. Lietuvių bendruomenės, kurių pakeliui vis daugėjo, pasirodė labai išradingos ir šiltos. Kelionei dar nepasibaigus galiu pasakyti, kad ją jau norisi pakartoti. Visą jachtos odisėją norėtųsi pakartoti lėčiau ir stojant dar daugelyje vietų, nuostabių salų. Jachta praplaukė ypatingai gražias vietas, kur tiesiog dėl laiko stokos ir žygio plano nebuvo galimybės sustoti.

–    Kas paliko didžiausią įspūdį?

Labiausiai atmintin įstrigo patys susitikimai su lietuvių bendruomenėm. Visur pajutome ir vietinio kolorito, bet tikrąja to žodžio prasme suvokėm, kad vienas vardas – Lietuva – vienija. Tiek įvairiose šalyse gyvenančius lietuvius, tiek skirtingas emigrantų kartas vienija viena gija. Jautėmės prisidėję. Labai sujaudino susitikimuose nuskambėjęs prisipažinimas, kad susitikimas žmones nukėlė į kovo 11-osios laiką. Širdyje šią emociją nešiosiu visą gyvenimą ir tikrai turėsiu ką papasakoti savo anūkams.