naktinis gyvenimas
Laisvalaikio gidas

Elektroninis Oslas – naktinio Oslo gidas

Iš tikro, straipsnį, prasidedantį sakiniu: “Žingsniuodamas tamsiomis naktinio Oslo gatvėmis, kartkartėmis gali pastebėti nedideles grupeles žmonių, besibūriuojančių prie niūrių, logotipais nepažymėtų įėjimų, išgirsti duslų, pažeme besirangantį ritmą, bet taip ir nesusimastysi, kas ir kodėl ten būriuojasi, jei širdy netūno užslėptas žvėris…”, norėjau parašyti prieš gerą mėnesį, netgi seniau. Tačiau kolega Įkvėpimas aplankė tik šiandien, be to, tiesiog neįtikėtina, kad Osle labai kas pasikeistų per vieną mėnesį.

“What’s NOT going in Oslo” – taip pavadinta trečiadieniais perpiet skambanti radijo laida, man joje besilankant kiek palepinusi vietinius mano atvežtu progresyvu, bet šiaip vaišinanti norvegus minimalistiniais garsais, nežinia kurlink aidinčiu dubstepu, šiek tiek gryno acid, šaltu electro bei dabar madingu tech-house. Tai vienintelė radijo laida, kurioje klausytojai gali išgirsti tokios muzikos ir pokalbių su įvairiausiais didžėjais bei prodiuseriais ar šiaip klubine kultūra besidominčiais asmenimis. Čia dar vasarą skambėjo dabar “Sobieski Online” skiltyje populiarus “Joel Mull – The End Begun Has”, tiesa, dar šaltesnis, Matthew Jonson remiksuotas, buvo galima išgirsti ir “Ace of Clubs” bei dar visokių įdomybių.

  • Why “What’s NOT going in Oslo”? – klausiu laidos vedėjos, vieno iš Oslo klubų promoter‘ės, didžėjės ir dar šokių teatro muzikos prodiuserės Jennifer. Be viso to, dabar minimalistė, gal penkerius metus kapojo vakarėlių mėgėjus pikčiausiu drum’n’bass bei rezidavo garsiajame Londono “Fabric”.
  • Because, when I started the show, nothing was going in Oslo, – šypsodamasi atsako ji, aiškiai turėdama omeny, kad dabar šis tas jau vyksta.

Pati radijo studija įsikūrusi vadinamajame skvote, vienoje pankų buveinėje; joje reziduoja vietiniai anarchistai, kurių valdžia net nebando kraustyti lauk. Atsidėkodami šie dažnai apie ją pasisako laikraščiuose (aišku, neigiamai), leidžia naujokų grupėms įrašinėti roką savo studijose, laiko nebrangią kavinukę bei radijo stotį (jos laidos transliuojamos ir paprastai, ir internetu), kurios, kaip supratau, daugiau rokinį repertuarą trečiadieniais pertraukia aukščiau minėta laida, turinti ne vieną klausytoją. Su Jennifer aptarėme dieną prieš tai grojųsį Mike Shannon, kitą mėnesį apsilankysiantį Matthew Jonson, po kelių dienų grosiantį Richie Hawtin (aišku iki dabar ir pirmasis, ir antrasis Osle jau apsilankė), neįrašėme interviu (et tie nepatikimi minidiskai) ir, palikę raktą kokybišką ofisą primenančiame kabinete, iškeliavome susitikti su Mike ketindami padėti ieškoti jam suvenyrų.

Keliaudamas bandžiau Jennifer išklausinėti apie Oslo klubinės scenos istoriją. Kaip supratau, seniau klubų lyg ir buvo. Tiksliau, buvo gana daug, viskas lyg ir klestėjo, tik visi sėdo ant narkotikų, ir vietinė klubinė kultūra mikliai užsilenkė – tiesą sakant, buvo užlenkta valdžios. Visi, ko esu apie tai klausinėjęs, kalbėjo labai abstrakčiai, o mano kolegė teisinosi tuo, kad ji yra škotė ir čia gyvena visai neseniai. Šiuo metu Osle šėlti galima trijose-keturiose vietose, bet iš jų tik dvejose pastoviai.

Savaime aišku, mandriausia iš jų yra ta, kur vakarėliai vyksta tik kartą per mėnesį. “Sunkissed” vadinasi tenykščiai promoter‘iai, sugebantys į vieną vakarėlį pakviesti Ricardo Villalobos su Optimo, kitaip žinomu JD Twitch pseudonimu, o į kitą – visą “M_nus” elitą – nuo Gaiser iki Richie Hawtin. Vakarėliai visada vyksta “Fabrikken”, ir jei jūsų galvoje iškyla tikro fabriko vaizdiniai – esate teisūs. Okupuotas reiverių ir seniai nebeveikiantis fabrikas prie upės galėtų vadintis Norvegijos elektroninės muzikos Meka, kur renkasi jau nebe grupelės, o minios žmonių. Čia yra dvi didžiulės salės, rūkomieji, galybė vamzdžių, daug garso ir lankosi pasaulinio lygio žvaigždės. Įdomu tai, kad Olanskii, “Sunkissed” įkūrėjas, nors džiaugiasi norvegiška pavarde bei vakarėlius organizuoja Osle, bet rekvizituose nurodo Londoną, kur, rodos, dirba ne ką mažiau ir sugebėjo net norvegų prodiuserių muzikinį rinkinį išleisti.

Antroji vieta, kur galima išgirsti elektronikos, yra mano jau aprašytas “Club PI“. Jame galima išgirsti visko – nuo dėl pikčiausiojo titulo rungtyniaujančių drum’n’bass ar hardtrance, iki aštuntą varpą menančio, popsiškai džeržgiančio electro, kuriuo vaišina egzotiškas keturiasdešimtmetis, pasivadinęs mirusia gulbe, o prieš tai tryliką metų dirbęs vaikų darželyje. Su kasmėnesiniais trance, drum’n’bass ar progressive vakarėliais, nors ir būdamas trečiame aukšte, “PI” reprezentuoja vietinį pogrindį.

“The Villa“. Nors nepažįstu žmogaus taip pavadinusio šią įstaigą, bet man jis patinka jau vien dėl puikaus ironijos jausmo. Po skambiu “Hell’s kitchen” roko baru slypintis rūsys vilos neprimena nė iš tolo, bet žemos lubos kuria jaukią atmosferą, apšvietimo nei per daug, nei per mažai, ausis glamonėja daug ir kokybiško garso, sklindančio ne iš šiaip kokių juodų dėžių šalia didžėjaus, bet iš pilkų futuristinių kolonėlių, labiau primenančių interjero elementus. Po pirmos valandos buvimo klube vienas naujas pažįstamas mane jau kviečia į Londoną, dailios mergiotės maloniai šypso, padavėja žino, ką užsisakysiu, man nė neprasižiojus, o vakarėliui pasibaigus esu kviečiamas į paslaptingą reivą miškuose už Oslo. “Tai, kad mes turime klubą, orientuotą į specifinę muziką jau yra daug” – apie Vilą kalba jos promoter‘ė Jennifer, o aš toliau tyrinėju šią minimal ir tech-house tvirtovę. Be pirmosios salės, kur esti šokių salė ir baras, dar yra keletas mažesnių, skirtų privatiems pasisėdėjimams, antras baras, o nediduko labirinto gale – tualetai ir aikštelė su sofomis šalia jų. Viloje vėliau lankiausi dar ne vieną kartą. Čia visuomet matydavau minią drėgnų kūnų, girdėdavau velnioniškai kokybišką muziką, o kartą net pataikau į įdomaus projekto live’ą.

“Ost & Kjex” išvertus iš norvegų kalbos reikštų sūris ir sausainis(-iai). Sūris ir Sausainis, vadinsiu juos taip, – du norvegai, pasirodymo metu ne tik apdainuojantys sūrio ir sausainių gyvenimo aktualijas, bet ir papuošiantys jas kokybišku tech-house, o patys ne mažiau pasidabinę sūrio ir sausainio tekstūrų kostiumais, kuriuos, kaip ir pridera, pasirodymo metu nusirengia. Neįprastas pavadinimas kilo iš eksperimento, kai jie bandė įrašyti elektroninės muzikos albumą, kurio pagrindą sudarė garsai, išgauti darant neaiškius veiksmus su sūriu ar sausainiais. Dabar tokių garsų jie naudoja jau mažiau, bet ponas Sūris džiaugiasi ekskursija į pieno cechą, kur prisirašė galybę mechanizmų, įrengtų sūrio skyriuje, triukšmų, kuriuos vėliau bus galima atpažinti klube. Be visų šių įmantrybių, jų pasirodymo metu salėje sliūkina padėklai, pripildyti karamelinio sūrio (norvegų tautinis pasidižiavimas) bei sūrių sausainių užkandėlių. Be sūrių ir sausainių, norvegai turi ir daugiau įdomių projektų – tarp jų ir man labai rekomenduotas, bet taip ir neišvystas daug kam visiškai psichodelinis ir sunkiai suvokiamas Mungolian Jet Set.

Paminėjus dar ir prestižiškesnį, rodos, keturioliktame aukšte Oslo centre įsitaisiusį klubą “Stratos”, kur kas mėnesį susirenka Oslo seksualinės mažumos, ar vasarą vykstančias gėjų dienas su daug daug elektronikos (ten pasigavau ir Jonty Skrufff), mano pasakojimas apie ištyrinėtą elektroninio Oslo dalį priėjo liepto galą, nuo kurio beliko šokti į lėktuvą ir grįžti tėvynėn.