norvegija
Blogas

Aš ir Norvegija

Sveiki visi, labai labai norėčiau jums papasakoti savo istorija.

Taigi viskas prasidėjo nuo mano tėvų skyrybų. Mama išvažiavo uždarbiauti į Norvegija per „Orange“ firmą kuri įdarbina Lietuvius Norvegijoje. Aš likau gyventi Su sesute ir tėčiu. Po poros mėnesių mama vis užsimindavo, kad kraustysimės pas ją, bet aš be komentarų nukirsdavau: – Tikrai ne! Kaipgi aš galiu viską palikti ir išvažiuoti? Draugai, tėtis, gimtas kraštas, negalėjau net įsivaizduoti to, bet… Štai aš čia daugiau į pietus, mažame miestelyje Sand.

Viskas čia kaip ir gerai, visos sąlygos gyventi, didesnės galimybė, akiračio plėtimas, bet vis vieną kažko labai trūksta, bet nei pati nežinai ko. Sunkiausia man dabar, kai atsikrausčiau čia yra kalbos barjieras, kuris pradeda man atsibosti, stengiuosi gaudyti kiekvieną pasakytą žodį ir manau man visai puikiai sekasi, bet kalba nėra iš lengvųjų o išmokti vis dėlto reikia. Gyvenau čia po dvi tris savaites, vasaromis, o dabar atsikrausčiau nuolatiniam gyvenimui, ir kol kas visos jėgos paskirtos adaptacijai. Man asmeniškai šis išsikraustymas į užsienį paliko didelį randą širdyje, nežinau kaip kitiems, bet iš mano pusės didelis patarimas būtų: Tiems tėvams kurie išsiskiria ir vienas iš tėvų su vaikais išvažiuoja gyventi svetur. Būkit geri neatsikirkit, nei vaikų nuo tėvo ar motinos, nei brolių ir sėsių. Tai tragedija, tarsi tau būtų užduotas klausimas Ką labiau myli mama ar tėtį? O ką tu nieko neatsakydamas išvažiuoji gyventi su vienu ar kitu. Pagal sutartį, aš į Lietuvą turiu grįšti kas antras kalėdas ir per vasaros atostogas, taigi taip ir yra, nesakau kad man čia nepatinka, man patinka netgi labai tiesiog vis dar sunku apsiprasti, kad tavo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Bet iš esmės… Kad ir kokia skaudi būtų tiesa mes negalima praleisti jos pro pirštus: Norvegijoje tikrai yra didesnės galimybės konors siekti, tobulėti, susirasti geresnį darbą, ir jaustis pilnavertiška asmenybę, tikiu, kad Lietuva pastebės, kad jos žmonės bėga iš šalies ne po vieną ar du, bet šimtais ir net tūkstančiais, na bet per daug nenukrypstant nuo temos norėčiau pridurti, pats pačiausias mano patarimas būtų, nebijoti parodyti savęs, ką tu moki ir ką gali. Daugelis čia atsikrausčiusių žmonių sugeba geriau pasakyti ar padaryti nei eilinis norvegas, tiesiog nereikia bijoti suklysti, juk turime tokią teisę, ne konstitucinę, bet moralinę, ir ta teise nepabijokime manipuliuoti. Kadangi esu dar visai jaunutė, negaliu jums pasakyti, apie dokumentus, ar kitus juridinius reikalus, bet manau kreipdamiesi į Ambasadą tikrai sulauksite išsamaus atsakymo į jums rūpimus klausimus. Taigi Ačiū už dėmesį, jūsų Augusta.