Shit happens. Fortūna atsuko užpaklį ir jau mėnuo ar du ieškau darbo svetur.
Apgalvojau visus galimus bei idiotiškai utopinius (tarp jų buvo klajonės po Kiniją ar priminti apie save draugams iš Kolumbijos) variantus ir apsistojau ties realiausiais. Iš pastarųjų kažkodėl įsišikau (atleiskit madmuazelės už mano nepadorią prancūzų) į Norvegiją ir nuo liepos pradėjau paieškas. Pastarosios atrodė sėkmingos, nes jau po pirmų kelių cv išsiuntimų sulaukiau daug žadantį skambutį iš norvegiškos kontoros.Su tuo skambučiu ir humoro būta: kadangi tiesiosigine prasme prarūkiau skambutį (rūkiau lauke, kol telefonas burzgėjo ant stalo viduj), tai teko perskambinti. Atsiliepė kažkoks vyrutis ir aš jam angliškai pyškinu Hello, i found missed call… o jis man gražia savo gimtąja kalba sako Labas, ar su Mindaugu kalbu? Galvoju, o tai svolačius, galėjo iškart atsiliepti Sveiks! ar panašiai.
Per kelias minutes buvau supažindintas su darbu ir darbotvarke, ką gausiu ir kur gyvensiu. Viskas kaip ir konkretu, tipo darbą jau turiu ir esu ramus. Turėjau tik išlaukti, kol prasidės rugpjūtis, nes ne paslaptis, kad liepą daugelis Norvegijoj atostogauja. Liepos veltui neleidau – visais įmanomais būdais šviečiausi apie šalį, kuri mane priims, mokiausi kalbos ir frazių panašių į Jeg kommer fra AsiaLitauen.
Prabėgo liepa ir sulaukiau emailo, kuriam išdidi norvegų bobikė parašė, kad šiuo metu darbuotojų nereikia. Nereikia, tai nereikia, bet abydniausia, kad vieną mėnesį praleidau tuščiai laukdamas, o ne ieškodamasis darbo. Shit happens.