lietuvis.no

Shit happens. Fortūna atsuko užpaklį ir jau mėnuo ar du ieškau darbo svetur. 

 Apgalvojau visus galimus bei idiotiškai utopinius (tarp jų buvo klajonės po Kiniją ar  priminti apie save draugams iš Kolumbijos) variantus ir apsistojau ties realiausiais. Iš pastarųjų kažkodėl įsišikau (atleiskit madmuazelės už mano nepadorią prancūzų) į Norvegiją ir nuo liepos  pradėjau paieškas. Pastarosios atrodė sėkmingos, nes jau po pirmų kelių cv išsiuntimų sulaukiau daug žadantį skambutį iš norvegiškos kontoros.Su tuo skambučiu ir humoro būta: kadangi tiesiosigine prasme prarūkiau skambutį (rūkiau lauke, kol telefonas burzgėjo ant stalo viduj), tai teko perskambinti. Atsiliepė kažkoks vyrutis ir aš jam angliškai pyškinu Hello, i found missed call… o jis man gražia savo gimtąja kalba sako Labas, ar su Mindaugu kalbu?  Galvoju, o tai svolačius, galėjo iškart atsiliepti Sveiks! ar panašiai. 

Per kelias minutes buvau supažindintas su darbu ir darbotvarke, ką gausiu ir kur gyvensiu. Viskas kaip ir konkretu, tipo darbą jau turiu ir esu ramus.  Turėjau tik išlaukti, kol prasidės rugpjūtis, nes ne paslaptis, kad liepą daugelis Norvegijoj atostogauja.  Liepos veltui neleidau – visais įmanomais būdais šviečiausi apie šalį, kuri mane priims, mokiausi kalbos ir frazių panašių į Jeg kommer fra AsiaLitauen. 

 Prabėgo liepa ir sulaukiau emailo, kuriam išdidi norvegų bobikė parašė, kad šiuo metu darbuotojų nereikia. Nereikia, tai nereikia, bet abydniausia, kad vieną mėnesį praleidau tuščiai laukdamas, o ne ieškodamasis darbo. Shit happens.

Esu mergina, paprasta kaip dvi kapeikos, bet mano istorija irgi paprasta. Pirma karta atvaziavau i Norvegija pries 5 metus. Pmaciau sali ir … isimylejau, sakiau, kad cia gyvensiu, cia mokinsiuosi, turesiu seima. Na, nei vienas mano noru dar neisipilde, bet tikiuosi greitu laiku kazkas pasikeis.

Tai va, as vis dar vazineju cia, per lietuviska firma, dabar gyvenu Bergene, bet per tuos metus as buvau daug ir ivairiu fabriku, miestu, sutikau zmoniu kurie man buvo kaip seima. As pakeliavau po sali ir nusprendziau, kad mieliausias man Bergenas, cia jauciuosi kaip namie, atrodo viskas sava, aisku. Tik kalba didelis barijieras, todel bandysiu kaip nors ja ismokti.

  Aisku, kaip ir visus lietuvius mane traukia namo, greitai 2 savaitem vaziuosiu Lietuvon, bet manau kad dabar cia mano namai…

Sveiki visi, labai labai norėčiau jums papasakoti savo istorija.

Taigi viskas prasidėjo nuo mano tėvų skyrybų. Mama išvažiavo uždarbiauti į Norvegija per „Orange” firmą kuri įdarbina Lietuvius Norvegijoje. Aš likau gyventi Su sesute ir tėčiu. Po poros mėnesių mama vis užsimindavo, kad kraustysimės pas ją, bet aš be komentarų nukirsdavau: – Tikrai ne! Kaipgi aš galiu viską palikti ir išvažiuoti? Draugai, tėtis, gimtas kraštas, negalėjau net įsivaizduoti to, bet… Štai aš čia daugiau į pietus, mažame miestelyje Sand.

Viskas čia kaip ir gerai, visos sąlygos gyventi, didesnės galimybė, akiračio plėtimas, bet vis vieną kažko labai trūksta, bet nei pati nežinai ko. Sunkiausia man dabar, kai atsikrausčiau čia yra kalbos barjieras, kuris pradeda man atsibosti, stengiuosi gaudyti kiekvieną pasakytą žodį ir manau man visai puikiai sekasi, bet kalba nėra iš lengvųjų o išmokti vis dėlto reikia. Gyvenau čia po dvi tris savaites, vasaromis, o dabar atsikrausčiau nuolatiniam gyvenimui, ir kol kas visos jėgos paskirtos adaptacijai. Man asmeniškai šis išsikraustymas į užsienį paliko didelį randą širdyje, nežinau kaip kitiems, bet iš mano pusės didelis patarimas būtų: Tiems tėvams kurie išsiskiria ir vienas iš tėvų su vaikais išvažiuoja gyventi svetur. Būkit geri neatsikirkit, nei vaikų nuo tėvo ar motinos, nei brolių ir sėsių. Tai tragedija, tarsi tau būtų užduotas klausimas Ką labiau myli mama ar tėtį? O ką tu nieko neatsakydamas išvažiuoji gyventi su vienu ar kitu. Pagal sutartį, aš į Lietuvą turiu grįšti kas antras kalėdas ir per vasaros atostogas, taigi taip ir yra, nesakau kad man čia nepatinka, man patinka netgi labai tiesiog vis dar sunku apsiprasti, kad tavo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Bet iš esmės… Kad ir kokia skaudi būtų tiesa mes negalima praleisti jos pro pirštus: Norvegijoje tikrai yra didesnės galimybės konors siekti, tobulėti, susirasti geresnį darbą, ir jaustis pilnavertiška asmenybę, tikiu, kad Lietuva pastebės, kad jos žmonės bėga iš šalies ne po vieną ar du, bet šimtais ir net tūkstančiais, na bet per daug nenukrypstant nuo temos norėčiau pridurti, pats pačiausias mano patarimas būtų, nebijoti parodyti savęs, ką tu moki ir ką gali. Daugelis čia atsikrausčiusių žmonių sugeba geriau pasakyti ar padaryti nei eilinis norvegas, tiesiog nereikia bijoti suklysti, juk turime tokią teisę, ne konstitucinę, bet moralinę, ir ta teise nepabijokime manipuliuoti. Kadangi esu dar visai jaunutė, negaliu jums pasakyti, apie dokumentus, ar kitus juridinius reikalus, bet manau kreipdamiesi į Ambasadą tikrai sulauksite išsamaus atsakymo į jums rūpimus klausimus. Taigi Ačiū už dėmesį, jūsų Augusta.

Pasibaigus sėkmingam karščiausio lietuvio ir lietuvės Norvegijoje konkursui mes vėl kviečiame jus dalyvauti naujame konkurse. Šį kartą mes rinksime geriausią blogą. Įdomiausio blogo autorius bus apdovanotas originaliais lietuvis.no svetainės marškinėliais. 

Lietuvis.no jau seniai norėjo pristatyti naują blogo funkciją ir pakviesti narius papildyti svetainės turinį savo internetiniu dienoraščiu ir pasidalinti savo patirtimi, nuotykiais ar skaudžiais nutikimais Norvegijoje.

Mes manome, kad kiekvieno lietuvio Norvegijoje istorija yra įdomi, todėl šiuo konkursu mes norėtume sužinoti kuo daugiau apie jus ir  kaip Jums sekasi šioje šalyje. Kad Jums būtų lengviau, mes esame paruošę kelis klausimus apie tai. Siūlome juos nusikopijuoti į jūsų rašomą blogą.

Taip pat siūlome pagyvinti savo blogą spalvotomis nuotraukomis.

KLAUSIMAI

– Kiek laiko Jūs jau čia gyvenate Norvegijoje?

– Dėl kokių priežasčių Jūs atsikėlėte gyventi į Norvegiją?

– Ką Jūs dabar veikiate Norvegijoje (dirbate, studijuojate, turite verlsa ir pan.)?  Ar sunku buvo tai pasiekti?

–  Kas Jums čia patinka ir nepatinka?

– Kokia buvo Jūsų patirtis tvarkantis darbo ir gyvenimo leidimus

– Ar sunku buvo/ yra susirasti darbo Norvegijoje? Pasidalinkite savo patirtimi.

– Kas Jums buvo sunkiausia persikėlus gyventi į Norvegiją? Gal turite kokių patarimų kitiems lietuviams, kurie nori atvykti į Norvegiją?

– Jei Jums tektų vėl persikelti į užsienį, ką Jūs darytumėte kitaip?

– Ar norite atgal į Lietuvą? Kaip dažnai vykstate į ją?

– Ar Jums patinka Norvegijoje? Kodėl?

– Ar pasikeitė Jūsų gyvenimas persikėlus į Norvegija: draugai, šeima, įpročiai, finansinė padėtis ir pan?

– Gal buvote patekę į skaudžias, kuriozines arba linksmas situacijas?  Pasidalinkite jomis.

– Ar patyrėte kultūrinį skirtuma atvykus į Norvegiją? Kokį? Kaip Jūs įveikėte jį?

– Kaip greičiau ir sėkmingiau įsilieti į Norvegijos aplinką bei visuomenę? Ar tai įmanoma lietuviams?

– Gal turite praktinių patarimų lietuviams, kurie gyvena Norvegijoje?

– Gal turite praktinių  patarimų lietuviams, kurie nori persikelti gyventi į Norvegiją?

– Gal turite planų keltis į kitą šalį? Kur ir kodėl?

– Gal turite dar ką nors pridėti ar kuo pasidalinti apie savo gyvenima Norvegijoje, kas galėtų padėti kitiems lietuviams, kurie gyvena Norvegijoje arba ieško darbo čia.

Linkime kūrybingų ir įdomių atsakymų.

“Blogas” – pirmiausia tai yra sulietuvintas angliškas terminas “Blog”, kuris yra originalaus termino “Weblog” sutrumpinimas. Jis lietuvių kalboje verčiamas, kaip tinklaraštis.

Taigi išsiaiškinome, jog “Blogai lietuvių kalboje vadinami tinklaraščiais.
Tačiau kas tai per reiškinys ?

Tinklaraščiai – unikali erdvė, kurią gali valdyti pats jo autorius: nevaržomas rašyti savo mintis, publikuoti nuotraukas, talpinti nuorodas, sulaukti interneto vartotojų komentarų. Pirmieji tinklaraščiai internete aptinkami 1996-1997 metais JAV, kuomet keletas internautų asmeniniuose tinklalapiuose publikavo kasdienines savo naujienas.

Turbūt pagrindinė tinklaraščių populiarumo priežastis – paprastumas ir laisvė.
Šiuo metu tinklaraščiai yra taip išplitę, jog juos turi beveik visi – nuo savo džiaugsmais besidalijančių paauglių iki aukštas pareigas užimančių verslininkų bei organizacijų.

Tinklaraščiams priskiriamos specializuotos interneto svetainės arba bendrųjų svetainių sritys, kuriose talpinamos dažnai rašomos publikacijos, išdėstytos chronologine tvarka, kuriose autoriai, vadinamieji “blogeriai” (tinklaraštininkai), išsako savo mintis, įvykius, pastebėjimus ir idėjas pasirinkta tema.

Tinklaraščiuose dažniausiai komentuojamas pasirinktos temos turinys, toks kaip muzika, kinas, maistas, politika ar naujienos; daugelis tinklaraščių veikia kaip asmeniniai dienoraščiai. Tipinis tinklaraštis sudarytas iš teksto, paveikslėlių ir nuorodų į kitus “blogus”, puslapius ar kitokią su tinklaraščio tematika susijusią informaciją. Dauguma tinklaraščių yra tekstiniai, tačiau populiarūs ir “fotoblogai”, “videoblogai” bei kitos blogų formos. Tinklaraščiai yra viena socialinės, pilietinės, populiariosios žurnalistikos dalis.