stuped
Blogas

Sveikas jausmas: čia man jo trūksta ar kitiems atsisuko šarabanai?

Norėčiau šį kartą parašyti apie darbo paieškas Lietuvoje. Toje pačioje gimtinėje, iš kurios visi bėga (tame tarpe ir aš turiu tokį norą). 

 Esu neatpančiojamais saitais susijęs su fotografija. Tai viena iš sričių, kur sąžiningai ir pelnytai galiu jaustis profu praktiku. Net dabartinis mano darbas su tuo susijęs. Kad ir kaip čia man su ja sektųsi, noriu parašyti apie darbo paieškas šioje srityje. 

 Kadaise teko nuo dūšios išsipasakoti vienai protingai moteriai.  Porinau apie didį norą tapti karo fotografu. Jos  atsakymas buvo paprastas ir aiškus – jei tai tavo svajonė, tai siek jos. Tuo metu jos žodžiai atrodė ne vietoje ir ne laiku, bet prabėgus pusmečiui atėjo momentas, kai jau kažką reikėjo keisti gyvenime ir prisiminiau jos žodžius. Prisiskaičiau daug straipsnių iš visų mylimo interneto ir pradėjau suvokti karo fotografo specialybės niuansus – reikia susirasti organizaciją ar agentūrą, kuri sutiktų mane išmesti kokiam Dievo pamirštam krašte. Pasakiau ir padariau – prisiuntinėjau CV į visą Pasaulį. Net ir patiems kiečiausiems (aš ne prastesnis jaučiuos 🙂 ) šio amato veikėjams http://www.viiphoto.com/ (čia susibūręs tikrasis elitas ir gerbiamiausios personos). Rezultatas ir atsakymas aišku nenustebino – „Šiais metais neplanuojam priimti naujų narių“. Kur jūs ir planuosit – pamąsčiau – nebent koks kulką į kaktą gautumėt. 

 Dabar grįžkim prie Lietuvėlės. Mano nuostabai, pas mus taip pat veikia panaši agentūra. Ilgai nelaukęs skambtelėjau jiems. Atsiliepus panelė nustebo išgirdus mano norą ir mygom perdavė ragelį direktoriui. Pastarasis ir susimėtė išgirdęs pageidavimą būt karo fotografu. Mes su juo įsišnekėjom, pamažu išklausinėjo mane ir po 5 minučių gavau konkretų pasiūlymą – po poros savaičių skristi į Kirgiziją 7 dienom konfliktą fotografuoti. Geriau ir būti negali. Būčiau skridęs ir dykai, vien už galimybę pasirodyti, bet kadangi paklausė kiek noriu, tai atsakiau 300 Euro kupiūromis.  Viskas buvo sutarta. Liepė tik emailą brūkštelt. 

 Iš to džiaugsmo, kad gavau tokią chaltūrą ir progą pasireikšti grįžau internetan skaityti apie kraštą kuriam savaitę tūnosiu bei naujų batų ieškotis  (žinot, tokie kelioniniai/alpinistiniai/kerzavai).  Beieškant avalynės gavau atsakymą. Cituoju: 

Mes gal ir galetume jus priimti, pasimokyti, bet negarantuojame ar Jums pavyks prasimusti i realia fotoreporteriu rinka.
salygos paprastos:
Mes Jums duodame tema Jus fotografuojate ir parasote 1-2 puslapiu istorija.Jus i menesi uz tai sumokate agenturai 2000 Lt. Po 1-o menesio as nuosirdziai jums pasakysiu ar verta Jums keisti savo profesija.
paskaitykit cia:
http://www.mediaforumas.lt/index.php?s=107&m=1&t=
gero vakaro,
Liutauras 

Aš nelinkęs lazdavoti lietuvių, bet čia kaip tik tas momentas, kai galiu tą padaryti ramia sąžine: KAME ŠAKNYS, AFERIŪGOS ZEMLIAKAI? KUR SVEIKAS JAUSMAS, SUSIREIKŠMINĘS PIJOKE? 

Po tokio atsakymo mano makaulėje atsirado naujas planas (visad turiu atsarginių planų) ir tikslas – greičiau palikti gimtą kraštą. Tačiau niekad nemaniau, kad  reikės tiek pastangų susirasti darbą svetur.